Pelėda ir Pūkuotas Katinėlis

I

Pelėda ir Pūkuotas katinas nuėjo prie jūros
Prie nuostabaus žalio laivelio,
Jie pasiėme medaus ir pinigų.
Suvyniojo I penkiu svarų banknotę
Pelėda žiurėjo I žvaigždes,
Ir grojo maža gitara,
“O nuostabus Pūkuotas! O Pūkuotas mano meile,
Koks gražus Pūkuotas tu esi,
Tu esi!
Tu esi!
Koks gražus Pūkuotas tu esi”

II

Katinėlis pasakė Pelėda koks elegantiškas tu esi!
Kaip saldžiai tu dainuoji!
Gal susituokiam! Per ilgai mes galvojam:
Bet ką mes darysim dėl žiedo?
Jie nutilo, metams ir vienai dienai,
Laukuose kur medžiai auga
Ir tame miške kiaule slampinėjo
Su žiedu ant nosies,
Ant nosies!
Ant nosies!
Su žiedu ant nosies.

III

“Brangusis kiaulė parduok už svara savo žieda?
Kiaulė sutiko.”
Jie paėmė žieda ir vedė kita diena
Ir kalakuta kuris gyveno ant kalno.
Jie paruoše ir suvalgė su šaukštu!
Ir rankom susikibe jie šoko,
Jie šoko mėnulio šviesoja,
Mėnulio!
Mėnulio!
Jie šoko mėnulio šviesoja.